Juliaus Sabatausko pareiškimas dėl LSDP pirmininko rinkimų

Juliaus Sabatausko pareiškimas dėl LSDP pirmininko rinkimų

Visoje Lietuvoje, girdėdamas bičiulių raginimus kandidatuoti į LSDP pirmininkus, priimu šį iššūkį. Jei buvau amžiumi netinkamas Teisingumo ministro portfeliui, manau, būsiu pats tas LSDP partijai – seniausiai Lietuvoje, įtvirtinusiai giliausius demokratijos bei valstybingumo imperatyvus mūsų šalyje ir visuomenėje. Šiandien ne tik Lietuvai, bet visam Senąjam žemynui reikia gyvybingos ir tikros socialdemokratijos. Socialdemokratijos – politinio spektro kairėje! Nes demokratiją vis dažniau ištinka populistinė epilepsija, nes globalizacija ir neoliberalizmas pasaulio visuomenę vėl padalino į klases, nes humanizmas kapituliavo prieš vartotojišką cinizmą. Nes teisinė gerovės valstybė buvo nusavinta ir privatizuota galia disponuojančios mažumos.

Iš praeities, bet ne iš A. Brazausko, kaip buvo iki šiol, bet iš Stepono Kairio socialdemokratijos mes stiprybę turime semti šiandien. Nes mūsų mintyse ir darbuose turi skambėti ne „ekonomikos konkurencingumas ir investicijų pritraukimas“, o XXI – ojo amžiaus „Tau, Lietuva“. Ir tai skambės, o Lietuva klestės, jei LSDP kairės.

Tad leiskite pristatyti savo žvilgsnį į partiją, kuri tokia svarbi Lietuvos žmonėms… buvo… bet dar bus. Tiesa, šiek tiek keistai, šiek tiek gal filosofiškai, šiek tiek kitaip, bet taip, kaip ją mato mūsų eiliniai bičiuliai ir rinkėjai. Vaizdą susidaryti padėjo begalės nuoširdžių pokalbių.

 

Auksinis LSDP apakimas:

  1. Mes – fariziejai. Aukštieji partijos pareigūnai viską žino geriau ir niekuomet neklysta. Partijos nariai ir rinkėjai yra mokomi kaip gyventi, ką (ne)kalbėti, kokius interesus ir poreikius turėti; jų neklausiama ir ne(iš)klausoma. Pasekmė – mes juos mokėme kaip gyventi, jie pasakė mums kur eiti.
  2. Mes – atitrūkę. Mes gyvename kitame pasaulyje, o gal debesyje – giriamės makroekonominiais ir finansiniais valstybės rodikliais, šokame investicijų viliotinius, didžiuojamės savo rinkėjams primetę neoliberalų darbo kodeksą. Bet ką sakė mūsų buvęs rinkėjas alytiškis pensininkas Juozas, kai gyrėmės, jog įvedus eurą kainos nepadidėjo? Ką sakė buvusi mūsų rinkėja bibliotekininkė Rita iš Svėdasų, kai raginome kartu džiaugtis jog Lietuvos BVP paaugo? O girdėjote kaip mus gyrė mūsų buvęs rinkėjas mokytojų profsąjungos narys Andrius dėl mūsų pastangomis priimto darbo kodekso, ypač kai mes demaskavome, kad visos kritikos šaltinis – Kremliuje? Gaila, kad jie buvo mandagūs ir atsakė tik balsuodami.
  3. Mes – pasimetę. Mes demonstravome savo tuštybę, puikybę, aroganciją, mes nemokėjome pripažinti klydę, ką jau kalbėti apie atsiprašymą. Mes tiesiog įtakingų kabineto skersvėjų buvome nublokšti į purviną dešinę. Nes praradome savo stuburą ir tapatybę. Anksčiau žinojome, kas yra socialdemokratija ir demokratinis socializmas. Žinojome, jog laimėsime, nes mūsų ideologija teisinga. Bet pramiegojome paskutinio XX amžiaus dešimtmečio socialdemokratijos krizę. Žinome ką reiškia būti socialdemokratu industrinėje visuomenėje ir suprantame, kad dabar ankstesni receptai jau netinka. Jei paklausime mūsų partiečio iš Ūkio ministerijos, kas yra XXI amžiaus socialdemokratija, – jis atsakys – kažką apie apie startapus, europinius fondus ir investicijų pritraukimą, gal optimizacijas, mokesčių ir biurokratinę naštą verslui? Gerai, gal dar paminės, kad socialdemokratai kažkada gynė dirbančiuosius. Bet nė žodžio apie reformizmą, nė žodžio apie šiuo metu vykstančias diskusijas dėl nelygybės ar bazinių pajamų užtikrinimo. Kiek mūsų dalyvavo rašant partijos rinkimų programą? Kiek mūsų yra skaitę pačią partijos programą? Mūsų socialdemkratija – tai karjeros darymas ir daugeliui yra atsakymas. Apmaudu, kad tas kas nešoks pagal šefo dūdelę, nenoriu cituoti, bet, patys žinot, pabaigą.
  4. Mes – palikti. Pripažinkime, – partijos tapatybės krizę stebime jau nuo 2000-ųjų. Tik tada, ir 2004 mus gelbėjo nacionalinio lyderio – Algirdo Brazausko charizma. 2008 negelbėjo niekas, o 2012 į valdžią atvedė konservatorių naktinės reformos ir Darbo partijos krizė. 2016 ir dabar neturime ką pasiūlyti savo (buvusiam) rinkėjui. Ir jei patys nesusivoksime, kas esame ir kas svarbu alytiškiui pensininkui Juozui, bibliotekininkei Ritai iš Svėdasų, bedarbiui Dariui iš Ruklos, mokytojų profsąjungos nariui Andriui 2019 ir 2020 mūsų ir elektorato skyrybos bus galutinai įvykęs faktas.
  5. Mes – valdžiažmogiai. Buvimas valdžioje nėra blogas pats savaime, bet būti valdžioje reikia tada, kai žinai, ką (teisingo) ir kodėl būtina padaryti. Ne vienpartinėje ar dvipartinėje sistemoje reikia turėti aiškią, ir partijos nariams, ir rinkėjams suvokiamą tapatybę, ideologiją, programą ir valdžioje dalyvauti tik tada, ir tik tam, kad savo aiškias programines nuostatas ir politikos tikslus įgyvendinti. O gal ir toliau inovatyviai startapinę optimizuotai konkurencingą ir verslią socialdemokratiją kursime ūkio ministerijoje?
  6. Priešas – mumyse. Atsakykime, tikri ar įsivaizduojami tie LSDP priešai, kurie nekenčia socialdemokratijos ir organizuotai vykdė kampaniją, kad tik diskredituotų LSDP lyderius, kad tik išstumtų LSDP iš valdžios, kad tik išplautų LSDP tapatybę? O gal esame viską pasidarę patys? Savo atotrūkiu nuo partijos narių, nuo rinkėjų, nuo vertybių, nes nebe socializmas, mielieji?

Ką daryti?

  1. Klauskime ir išgirskime. Į diskusijas, kuriose privalome išgirsti ką sako ir ko nori turime įtraukti ne tik partijos narius, bet ir savo elektoratą, nevyriausybininkus, profesines sąjungas. Ir tai turi būti daroma nuolat. Programinės ir ypač rinkiminės-programinės nuostatos turi būti ne nuleistos iš viršaus, bet aptartos, suvoktos ir priimtos partijos narių, svarbios ir artimos mūsų rinkėjams. Ir šis procesas turi būti nuoseklus, o ne vienkartinis. Galų gale, manau, visos svarbiausios (rinkiminės) programinės nuostatos turi būti priimtos tik atskirai dėl jų balsuojant partiniuose plebiscituose/referendumuose.
  2. Būkime savimi. Būkime socialdemokratais. Jei mes patys neatsakysime, ką reiškia būti socialdemokratu, mūsų laukia liūdnas likimas. Diskusijose dėl ideologijos ateities gal dalyvaus ne visi partiečiai, bet kiekvienas (potencialus) partijos lyderis, – privalo. O kiekvienas partijos narys privalo žinoti ko mes siekiame ir kodėl. Laikas atgaivinti socialdemokratinio švietimo programas, bent jau partijos viduje.
  3. Nebijokime. Nebijokime būti socialdemokratais. Parenkime, tarpusavy ir su rinkėjais aptarkime ir paskelbkime socialdemokratinė Vyriausybės programą. Ir nebijokime jos griežtai laikytis. Ir siūlyti būtent socialdemokratinius sprendimus, ir dėl jų kovoti, – nes būtent jie yra teisingi. Priešingu atveju būsime tik valstiečių valdžiažmoginiu priedėliu. Aš pats manau, kad mums net ir būnant valdančiojoje koalicijoje būtina suformuoti ir šešėlinę Vyriausybę, kurios pagrindinės funkcijos būtų bandymas įvairiausiomis priemonėmis populiarinti ir įgyvendinti socialdemokratines nuostatas atskiruose sektoriuose rekrutuoti ir panaudoti socialdemokratus specialistus atskirose srityse. Taip pat manau, kad šešėliniai ministrai turėtų būti išrinkti visuotiniuose partiniuose rinkimuose. Gal bent taip būsiu ne per senas.
  4. Būkime atviri. Ne tik į programinių klausimų aptarimą, bet ir į lyderių parinkimą (nuomonės apie juos išreiškimą) turime įtraukti ir mūsų rinkėjus. Esu įsitikinęs, – partinis renginys tik išskirtiniu atveju gali būti uždaras. Ir nebijokime žiniasklaidos. Nes didžiausias destrukcijos ir pagundų demonas  – mūsų viduje.
  5. Ruoškimės. Turime 2 metus perkrovimui ir LSDP kokybiniam atsinaujinimui. Kitaip mūsų laukia brolių lenkų ir brolių latvių partijų likimas.

 

Tikiu, kad nuveiksime daug ir pakilsime, jei pasitikėsime ir vadovausimės socialdemokratine etika, o Lietuvai, vienai iš Šiaurės šalių, galėsime įrodyti, kad „žmogus laimingas tik socialistinėje, o t. y. demokratinėje ir solidarioje aplinkoje“.

Tikra socialdemkratija – „Tau, Lietuva“ !

 

Julius Sabatauskas,

socialdemokratas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *